Puntuko akmuo

Puntuko akmuo

Gamta

Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio  kraštovaizdžio  draustinyje, netoli  Šventosios.  Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m.
Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmenimi, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo.

Į pietvakarius nuo Anykščių yra akmuo Puntuko brolis, Karalienės liūnas.
Puntuko akmuo – pagal sudėtį yra granitas. Punktukas sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio (iš jų – 1,5 m po žeme). Puntuko tūris – 100 m³. Puntuko tankis yra apie 2,7 g/cm³. Didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m.

Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų.
Apie Puntuko akmens kilmę paskojami mitai. Viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs.
Kitas mitas pasakoja, jog akmuo pavadintas lietuvių karžygio Puntuko vardu, ant kurio šis buvo sudegintas. Sakoma, kad Puntukas norėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, ir už tai ir buvo nubaustas.
Dar kitoje legendoje pasakojama, kad Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje.  Toje vietoje, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartint prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai į žemę prasmegdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakę jam tą darbą atlikti. Ir šiaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, ir taip, o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: „Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!“ Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nė krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu pasipylė, ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis, kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: „Neškite vaikaičiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios“. Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir nors sunkiai, bet ėmė nešti. Baisiai neapkenčia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito. O žmonės Puntuku akmenį pradėjo vadinti. Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko niekas Puntuko daugiau nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.
Puntuko akmenyje iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius Antrojo pasaulinio karo metu, 1943 m. vidurvasarį, per 180 dienų iškalė skulptorius Bronius Pundzius, 10-ųjų skrydžio metinių proga.

Kontaktai

Paslaugos

Legenda

Anykščių apylinkėje yra didelis akmuo, vardu Puntukas. Velnias juo norėjo užstatyti Anykščių bažnyčios duris, bet jam nepavyko. Ir turėjo velnias akmenį palikti lauke. O buvo taip. Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnio kelio, ir ji velniams labai nepatiko. Nutarė velniai ją panaikinti. Vienas velnias suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė tą akmenį ant pečių ir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, kuri buvo surišta iš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo velnio pečių. O velnias išsigandęs nudūmė, palikdamas akmenį laukę. Tas akmuo išliko ir iki šios dienos. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputi įlinkusi.

Ištrauka iš A. Baranausko "Anykščių šilelio": Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios arba užuverst upės: bet kaip tik išvydęs ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs, tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys. Paskui ant jo lietuviai dovanas kūrenę, kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni. Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta, daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.

Atsiliepimai

Komentuoti