Apie mus

Prisiminimai apie darbą turizmo informacijos centre, Anykščiuose. Autorė Valerija Čybienė

Žinios apie oficialiąją turizmo įstaigą Anykščiuose siekia 1973-74 metus. Buvo įsteigtas Panevėžio kelionių ir ekskursijų biuro filialas. Pirmoji šios įstaigos vadovė Danutė Juknevičienė. Įsikūręs šis filialas buvo Baranausko a. Nr. 12, vėliau persikėlė į kitą namą. Vėliau organizatore dirbo Zita Satkūnienė, metodininku Jonas Junevičius 1979 organizatorė Ginta Paknytė – Vitkūnienė, metodininkė Audra Baltrūnaitė – Baltuškienė.

Su rusų ekskursantų grupėmis dirbo neetatiniai vadovai: Georgija Kolesnikova, Lida Bagdomėnienė, Albertas Dikčius, Antanas Marcinkevičius, Antanas Puodžiūnas, J. Kazlauskas, Rimutė Žudytė, Dundulytė Nijolė – Pleskač, Bernardas Andriukaitis – visi pedagogai. Lietuvių kalba ekskursijas vesdavo Zironaitė – Jakimavičienė, Valerija Žemaitytė, D. Strazdas. 1978 metų rugsėjo mėnesį buvo priimtas dirbti neetatinis – pastoviai dirbantis vadovas. 1987m. įsteigtas savarankiškas ekskursijų biuras. Pirmasis direktorius Onutė Galiauskaitė. Antrasis direktorius - Albertas Budavičius, trečiasis ir paskutinis - Romas Kutka. Ukmergė – buvo Anykščių biuro filialas. Ten su ekskursantais dirbo vadovais Šalčiūnas, ped. Nabatova – abu ukmergiškiai.

Įsikūrus savarankiškai įstaigai čia dirbo ir keturi ekskursijų vadovai. Antanas Marcinkevičius, Lida Orlova, Audra Baltuškienė, Milda Vaikulytė. Metodininke dirbo Rūta Gavėnavičienė, kelionių ir ekskursijų vadybininkėmis – Romutė Junevičienė , Valda Diržienė. Gavome du „Turist“ autobusus, vairuotojais dirbo Vladas Šimkus, Jonas Rutkauskas. Kitus reikiamus autobusus vairuodavo kiti vairuotojai iš autobusų stoties ūkio.

Kelionių ekskursijų filialo ir biuro darbą sudarė trys kryptys: 1. Grupių iš Tarybų Sąjungos priėmimas, apgyvendinimas ir aptarnavimas (maitinimas, ekskursijos). 2. Grupių iš Lietuvos sutikimas ir aptarnavimas (tik ekskursijų suteikimas). 3. Rajono gyventojų organizavimas, išleidimas į keliones po Tarybų Sąjungos esk. Maršrutus, į koncertus - spektaklius didž. resp. Miestuose, į sporto renginius.

Vienu metu maždaug gyveno trys grupės. Viešbutyje „Včastnij sektor“ – tai reiškia privačiame sektoriuje, pas miesto gyventojus.Kartais pritrūkdavo autobusų, tai (kažkas) pas mus komandiruodavo. Nuo 1989 metų į ekskursijų programą buvo įtrauktas naujas maršrutas – Šv. Mato bažnyčia.

Ekskursinių grupių iš Tarybų Sąjungos ekskursinė programa: 1. Anykščiai (apžv. po miestą). 2. Panevėžys (apžv. po miestą). 3. Rokiškis (apžv. po miestą, kraštotyros muziejus). 4. Kaunas (apžv. po miestą, devintas fortas, Velnių muziejus). 5. Vilnius (apžvalginė, senamiestis). 6. Daugpilis (apžvalginė po miestą, tvirtovės, muziejaus lankymas). 7. Ryga (apžvalginė, senamiestis). Pietaudavo tuose miestuose, kuriuose vykdavo į ekskursijas. Taip tęsėsi iki 1991 metų. Tais metais nuo pavasario atleisti etatiniai vadovai ir keletas žmonių iš administracijos. Dabar atvažiuodavo tik tranzitinės grupės iš Uzbekijos, jos pas mus vykdavo į Lenkiją ir atgal. Dar Kijevo žydų vaikai pora vasarų gyveno ir ilsėjosi.

Mūsų vietos žmonės taip pat važiuodavo prekiauti į Lenkiją, lydimi mūsų vadovų, dar į Estiją važiuodavo keletui dienų. Vasaromis ir pavasariais dar sulaukdavome ekskursantų iš Lietuvos. 199_ metais Anykščių ekskursijų biuras, kaip valstybinė įstaiga, nustojo egzistavęs. Vietoj jo dygo kelionių agentūros, turizmo centras, bet tai jau kita tema.

Apie tai, kad Anykščiuose veikia Panevėžio Kelionių ir Ekskursijų biuro filialas, sužinojau tuometinio metodininko vestuvėse, 1978 metų rugpjūčio mėnesį. Svočia tose vestuvėse taip pat dirbo šios įstaigos organizatore. Taigi išgirdau apie darbo specifiką, kai kuriuos pliusus ir minusus, ir tuo metu labai susidomėjau šiuo darbu. Kaip tik tuo metu atostogavau išėjusi iš bibliotekos ir dairiausi naujo darbo.

Žinoma kaip ir dabar, taip ir tuomet Anykščiuose darbai inteligentams nesimėtė. Taigi teko rinktis: arba važiuoti į Pakruojo biblioteką pavaduotojos pareigoms (paskutinį pusmetį Anykščių bibliotekoje dirbau direktore), arba pradėti savarankiškai visai naują darbą. Taigi darbą ir senais gerais laikais gavau per pažystamus. Šis darbas nuo pat vaikystės buvo fantastiška svajonė, retkarčiais užklysdavusi į mano mintis.

Metodininkas iš manęs tikėjosi gero ir sėkmingo darbo, bet deja aš jį nuvyliau. Darbo pradžia nebuvo lengva. Ekskursijas tik tą, atrodo mokėjau. Muziejaus direktorė a.a. T. Mikeliūnaitė visus pradedančius vadovus išklausydavo. Jei ji atestuodavo , tai vadovu dirbti buvo leidžiama. Su keliomis jaunomis muziejau darbuotojomis ji klausė ir mano ekskursijos. Užkliuvo keletas netaisyklingai sukirčiuotų žodžių ir pasakojimo tonacija. Įsidėmėjau jos pastabą, kad „per didelis kuklumas – irgi yda“. Ši jos nuomonė labai mane nustebino. Tai buvo pirmas krikštas, tik labai nemalonus. Daugiau jokių pastabų ekskursiniame darbe, bent jau muziejuose nebuvo.

Po keleto ekskursijų rugsėjo mėnesį lietuvių kalba, teko lydėti rusakalbių ekskursantų grupes į maršrutines ekskursijas. Buvo labai sunku. Nors rusų kalbą rodos ir mokėjau, bet taip atrodė mano mokymosi įstaigose. Kai reikėjo laisvai šnekėti grupei žmonių, pasijutau kaip pradinukė mokinė.

Pirma lydėtoji grupė buvo iš Baškirijos (visi rusų tautybės žmonės). Aš įlipus i autobusą (kaip metodininkas mane mokė) pasakiau, kad dirbu neseniai, kad atleistų man už kalbos klaidas. Taigi lydėjau šią grupę į Rokiškį. Atgal važiuojant pasakoti jau nebereikėdavo, nebent į klausimus atsakyti, bet moteriškės buvo nepatenkintos, kad aš su jomis nebendrauju. Dar vyriškiai bandė užtarti, sakė, kad neseniai dirbu, bet tos pareiškė, kad eksperimentuoju ant jų galvos. Žodžiu - jokio gailesčio.

Ne viskas buvo taip liūdna. Spalio mėnesį dalyvavau mokomojoje ekskursijoje į Novarusiją – Mažąją žemę. Šią ekskursiją organizavo Turizmo taryba. Į ją vyko apie keturiasdešimt geriausių ekskursijų vadovų iš Lietuvos. Važiavome per Baltarusiją, Ukrainą, per Krymo pusiasalį. Apie kiekvieną miestą ir įžymias vietas pasakojo vadovai. Tai buvo pažintinė – mokomoji ekskursija. Pabuvojau Kerčėj, Feodosijoj, aplankiau Aivazovskio ir Grymo muziejus. Važiavom per Limperopolį. Lietuvoje palikome liūtis ir kitas dešimt dienų mus lydėjo saulė. Nakvojome vis kitame mieste. Susipažinau su geriausiais respublikos vadovais, o anekdotų anekdotų... ir lietuviškai ir žemaitiškai.

Į ekskursijos pabaigą pavargom fiziškai, o dar ir tarp vadovų įsivėlė šiokia tokia trintis dėl, atrodo smulkmenų. Na, bet ką darysi, juk tai važiavo neeiliniai ekskursantai, rinktiniai darbuotojai su savo ambicijomis ir charakteriais.

Su mumis važiavo tuometinis Vilniaus Valstybinio universiteto istorijos dėstytojas Romas Batūra. Jis komentavo mums, kuriuose vietose pakeliui į Krymą buvo apsistojęs Vytautas Didysis, tik man tie visi griuvėsiai buvo neįdomūs.

Grįžus iš šios ekskursijos netrukus lydėjau Staškūniškio tarybos ūkio žmones į Armėniją. Ši kelionė buvo pirmas blynas, bet nepasakyčiau, kad labai prisvilęs, nes kaip turistui teko lankytis Gruzijoje net du kartus ir Vengrijoje, taigi, kelionių patirties šiek tiek turėjau.

Jerevane, einant gatve, užšnekino vietinė Armėnė, sakė: „Kaip tave mama išleidžia taip toli?“ Toliau sakė šaltas ruduo ir labai šalta ir snieginga žiema. Autobusai vežiodavo turistus su minkštomis ir kietomis sėdynėmis. Kartais dėl šių patogumų ir nepatogumų kildavo triukšmas, nepasitenkinimas, bet vairuotojai išaiškindavo visus privalumus ir išskyrus vieną kitą skundą, didesnių nusiskundimų nebuvo.

Pagal pareigybes, lydint grupes, mums reikėdavo pasakoti maršruto tema, supažindinti su pravažiuojančiais eks. objektais, pristatyti turistus miestelių gidams, pavalgydinti ir lyg ir darbas būtu baigtas. Tačiau tai tebuvo oficiali darbo dalis. Po to sekė „svobodnoje vremia “. Neoficiali, bet daugumai grupių pati svarbiausia kelionės dalis - parduotuvės. Ypač jomis domėjosi grupės iš Rusijos, (išskyrus leningradiečius).

Rytais išvežant grupes į kitus miestus neretai pajuokavo mūsų svečiai, kad „atravijis“ t.y. apsinuodijo maistu. Taip nutikdavo čia, Anykščiuose. Matyt pasikeisdavo maistas ir ne visiems jis buvo priimtinas.

Po pusmečio išmokau rusų kalbą. Tekstą ekskursijai po Anykščius. Labiausiai žmonėms patikdavo rusų kalba deklamuojama poema „Anykščių šilelis“, jie atkreipdavo dėmesį, kad ji versta. Kelis kartus baigus ekskursiją, yra prašę dar ką nors padeklamuoti rusų kalba. Tada deklamuodavau S. Nėries „Akmenėlis turi šaltą širdį“ ir pati susigraudindavau.

Yra buvę nesklandumų ir su kelionių maršrutais, žinoma tai buvo ne mūsų kaltė. Viena grupė, iš Omsko regis turėjo išvykti iš Rygos, o jų vadovas buvo įsitikinęs, kad išvyks iš Hilmaus. Hilmuje buvo informuoti, kad traukinio bilietai - Rygos traukiniui, o šis net per Daugpilį nevažiuoja, tik pro Rezeknę. Taigi iš jo, mes į traukinį suspėjom, nuvažiavom apie 500 km., grįžom paryčiui.

Žiemą su tuo pačiu vairuotoju sutikom Kaune pamaskvio grupę. Grupės lydinčioji – senyva moteris. Ji tik iškėlus koją iš traukinio ėmė derėtis, kad jos grupė nenori gyventi Ąžuožerių bendrabutyje, nori viešbutyje, mieste. Grįžus į Anykščius šis noras nebuvo išpildytas, ir ji labai supyko. Treptelėjo koja ir sakė, kad lietuviai jų nekenčia, o juk „Ivanas juos išvadavo“. Aš pasakiau, kad tuo metu dar negyvenau ir nežinau, kas ten ką vadavo, o vairuotojas pareiškė, kad „visi vadavomės“, jo tėvas irgi buvęs kare. Kitą dieną juos išvežus į Vilnių, Vilniuje ekskursijos metu sugedo autobusas. Taigi ta lydinčioji pareiškė, kad jūs „fašistai“ ir specialiai autobusą sugadinot.

Panevėžio ekskursijų biuro direktorės pavaduotojas C. Klis, pagal tautybę žydas, kitą dieną manęs klausinėjo kaip tai buvo ir sakė, kad paskambino į „Chimki“ biurą, kad daugiau tokių „bobučių“ nesiūstų.

Kalbant apie uždarbį ir darbą drįstu teigti, kad bent man kapitalizmas prasidėjo nuo 1979 metų. Dirbau beveik be išeiginių, darbo valandos irgi dažnai buvo neribotos, bet uždirbdavau apie 300 rublių į mėnesį. Kas ketvirtį gaudavom vienos mėnesio algos dydžio premijas. Pirkt irgi galėdavau ko reikėdavo parduotuvėse, jai ne Lietuvoj tai Latvijoj. Pradėjus dirbti pirmaisiais mėnesiais, pavaduotojas kiekvieną mėnesį klausdavo kiek uždirbu tai būdavo apie 170 rublių mėnesiui (be premijų), Jis sakydavo - mažai, iki 300 šimtų turėčiau uždirbti, kas dabar ir buvo.

Darbas buvo ne iš lengvųjų. Visą laiką ant ratų, asmeninio gyvenimo beveik nebuvo. Vairuotojai irgi buvo kai kurie kaprizingi. Tai jiems benzino mažai, tai valandų užrašyta mažai. Vienas vairuotojas juos (ekskursantus) vadino „urviniais“, kitas - „išvaduotojais“, nors dažnai gaudavo iš grupių už reisą 30 – 20 rublių, kad sustotu pakelės parduotuvėje.

Po pirmų darbo metų buvau paskirta metodininkė. Taip jau susiklostė, kad teko dalinai dirbti ir eks. organizatorės ir metodininkės ir ekskursijų vadovės darbą. Šią naštą nešiau apie pusantrų metų. Vienas eks. Vadovas turėjo priklausomybę nuo alkoholio, taigi kelis kartus teko jį vaduoti, rakinti įstaigą ir lydėti grupes. Kadangi jis buvo partinis, taigi dirbo toliau.

Esu gavusi iš ekskursantų suvenyrų. Tik keletą: tai Rygos „balzamo“ butelį, atvirukų rinkinius. Kadangi nemokėjau pataikauti ir meilintis, taigi suvenyrais nelepino. Šioje srityje ypač buvo gabi suvenyrų megėja, viena pagyvenusi mūsų kolegė. Kadangi ji buvo vienos tautybės su mūsų „svečiais“ tai mokėdavo prisimeilikauti. Rašau apie tai todėl, kad gaudavo ji ne tik suvenyrus, bet ir skundų, o tai mus – jaunesnius vadovus, ypač stebino.

Aplamai mūsų šalies kultūra, istoriniais paminklais ir Lietuvos istorija domėjosi tik Leningradiečiai, iš kitur – ratai. Išklausydavo abejingai ir bėgom į parduotuves, kaip ir mūsų lietuviai - ekskursantai svečiose šalyse. Buvau apstulbinta vienos pedagogės atsiliepimu apie turistų kelionę Lenkijoje. „Vadove, mes nepatenkinti ekskursija, nes nespėjome išleisti pinigų“.

Grįžtant iš ekskursinių maršrutų atgal prašydavau padainuoti. Skambiausiai dainuodavo ukrainiečiai. Išimtina buvo grupė iš Tulos. Visi jie buco choro nariai taigi ir traukėm visi visą kelią pas mus. Tai buvo pačios nuostabiausios darbo dienos... Skambiai ir savitai dainavo čiuvašai savo „kniaukiančia“ kalba apie Čiuvašyją, uzbekai, „sėjai Taškent zvezda vostoka...“, armėnai „kregždutę“, gruzinai „Luliko“. Dainuojančios grupės buvo pats geriausias man suvenyras. Patiko jos ir vairuotojams. Iš Rusijos dainingų grupių buvo mažai arba traukdavo pirmiausiai „Katiuša“, tada „Pamaskvio vakarus“. Šiaip šios dainos neblogos, bet klausantis jų vos ne kasdien darydavosi atgrasu.

Grupių sudėtyje buvo daugiausiai darbininkų, tarnautojų, tarybinių ūkių darbininkų. Inteligentijos atstovų buvo mažiau, jie dažniausiai buvo tik grupių lydintieji. Valdininkų buvo dar mažiau – jie irgi dažniausiai lydėdavo grupes. Kelialapiai jiems buvo nepigūs ir sunku buvo gauti. Į Pabaltijį kelialapiai prilygo kelionei į užsienį.

Iš Vidurinės Azijos gydytojų grupė vietoj apžvalginės po Anykščius prašė aprodyti jiems polikliniką, taigi susitariau su vyr. gydytoju ir šie ekskursantai liko labai patenkinti tokia „ekskursija“.

Iš Kazachijos viena grupė prašė parodyti ne arklio muziejų, o pačius arklius. Nors tam reikėjo spec. Leidimo, bet šiaip taip patekome į arklides ir apžiūrėjome žirgus.

Norėčiau keliais žodžiais išskirti vasaros turizmą Anykščiuose.

Pnevėžys mums traukinuku atveždavo apie 100 ekskursantų. Mes turėjome juos supažindinti su Anykščiais: J. Biliūno paminklas, Puntuko akmuo, A. Vienuolio muziejus, klėtelė, toliau pietūs ir laisvas laikas iki traukinio išvykimo. Atsiųsdavo Panevėžys ir vieną autobusą, nes mūsų du ar trys būdavo išvežę Anykščiuose gyvenančius turistus į kitus miestus. Taigi buvo trys grupės, trys vadovai ir vienas autobusas. Vieną grupę vedėm pėsčiomis į muziejų, kitą – į miesto centrą, dar kita važiuodavo autobusu prie Puntuko akmens. Žodžiu suktis reikėjo labai greitai. Iki Puntuko akmens važiuodavome tiesiai, skubėdavome. Greitis apie 80 km/h: posūkiai, upeliai, kelias siauras, jausdavaisi nesaugiai...

O pavasariais kas dėdavosi kai artėdavo mokslo metų pabaiga. Jau nuo dvidešimtos gegužės suvažiuodavo moksleivių grupės iš visos Lietuvos. Iki pietų autobusų eilė būdavo nusitęsus nuo muziejaus iki geležinkelio stoties, žodžiu, apie 25 autobusus, o eilė tai judėdavo.

Man tai dar viena kankynė. Kadangi visus metus vedžiau ekskursijas tik rusų kalba, bent jau po Anykščius ekskursinį tekstą buvau iškalusi ir bėriau kaip žirnius į sieną, taigi čia prasidėdavo kalbos problemos. Juk ekskursiją „Literatūriniai Anykščiai“ (jai turi sąžinės) reikia versti gražia, sklandžia, taisyklinga literatūrine kalba, nepaniuksėsi ir nepagalvosi, kokį žodį sakyti, o ir sakymai turėjo būti taisyklingi. Kiti vadovai, kasdien vedę rusiškai, visai atsisakydavo lietuviškų grupių. Aš gi buvau etatinė, atsisakyti negalėjau. Stengiausi kiek galėdama. Muziejaus direktorė a.a. T. Mikeliūnaitė labai nustebo, kai aš iš to jaudinimosi apsipylus prakaitu, pasiguodžiau, kad labai sunku vesti lietuviškai po muziejų.

Beje buvo ir tokių vadovų, kurie muziejuje nevesdavo ekskursijų prie tos direktorės. Ji buvo labai reikli tiek kalbai , tiek istoriniams faktams. Jai ji budėdavo muziejuje, tai kartais paklausydavo vadovų, bet tik lietuvių kalba.

Vadovai buvome informuoti, kad ant Puntuko akmens laipioti negalima, nes tai: 1.Granito paminklas, lipant gadinasi, yra. 2. Bareljefai – kaip paminklas lakūnams. 3. Nulipant nesaugu, buvo keletas atveju, kai šokdami susižalojo. Apie tai per 33 metus jokio įspėjimo žmonėms raštu. Įdomu kodėl?

Vienas rusų kalbos mokytojas, jau pusamžis žmogus, labai norėjo būti ekskursijų vadovu. Jo ir žmona prašė, kad priimtume. Jam besiruošiant, prisipažino, kad serga skleroze ir nei ekskursinės metodikos prisiminė, nei rusų kalbos gerai mokėjo. Direktorė kažkaip jo pagailėjo ir davė leidimą dirbti. Vedė jis gal pora ekskursijų. Muziejaus darbuotojos leipo iš juoko išgirdę apie A. Vienuolio nešiotą Kaukaze „Kupranugarskoją šapką“.

Šio darbo privalumas buvo ir tas, kad nereikėjo sėdėti darbovietėje, kur tarp darbuotojų vyko ginčai, kuris skyrius dirba daug, kuris mažai. Šitai buvau patyrusi ankstesnėje darbovietėje ir dabartinėje.

Dar vienas įdomumas ir nemalonumas buvo vieno iš direktorių atstatydinimas. Tai buvo nauja ir negirdėta. Tokių procedūrų niekam nelinkėčiau.

1982 metų vasarą vedžiau ekskursiją grupei iš Vidaus reikalų Ministerijos. Buvo gal apie 15 žmonių grupelė. Jauni žmonės atidžiai klausėsi, o jų vadovas su mūsų milicijos vadovu kažką tyliai svarstė, aptarinėjo visos ekskursijos eigoje. Po šios ekskursijos vyko į vyno degustaciją. Kitą rytą visi Anykščiai žinojo, kad spec. Milicijos pajėgos susekė kolegą milicininką, anykštėną, kuris buvo apvogęs parduotuvę ir dar daug ką, netgi savo kolegai mašinos padangas „nudžiovė“.

Kadangi aš dirbau tais laikais, kai žmonės daug dirbdavo ir daug uždirbdavo, tai ekskursinės kelionės buvo ir pinigų praleidimo būdas. Ypač tai būdinga buvo dirbantiems žemės ūkyje. Kitose respublikose jie prisipirkdavo daug ko, kaip ir rusai pas mus.

Kartą skrendant Vidurinę Aziją vienai nakčiai buvo atidėtas reisas, tai viena anykštėnė siūlė surinkti pinigų ir nusipirkti lėktuvą skrydžiui. Atidėtas buvo dėl netinkamo oro. Nuskridus į Ašchabadą mus, pavėlavusius, pasitiko pats biuro direktorius ir šnekėjosi su jų vairuotoju mums girdint. „O kam mums naudingas Panevėžys, (šiam biurui mes tada priklausėm) ką mes iš jų gaunam?“

Apie 1988 metus, žiemą, atėjus į darbą sužinojau naujieną. Vadovas A. Dičkus sutiko Vilniuje ir atlydėjo grupę ekskursantų – studentų iš Taškento. Taškente jie mokėsi, o kilimo jie buvo net neiš Europos, o iš Azijos: Sirijos, Libano, Judijos, du iš jų buvo juodaodžiai. Prisimenu, kad direktorė pageidavo, kad su jais dirbtu jauna, išvaizdi vadovė, bet tą vieną dieną su jais padirbėjo ir pasiėmė kitą grupę.

Aš lydėjau juos į Daugpilį. Ten žiemą būna šalčiau nei Lietuvoje. Taigi šitie svečiai iš šiltų kraštų labai šalo ir tiesiog jų buvo labai gaila. Kalbų su jais didelių nebuvo, jie net šnekėt nenorėjo, neturėjo ūpo.

Vėliau apie šią grupę girdėjau kalbas, kad ne jie turėjo atvykti, o kiti vietiniai žmonės iš Taškento, bet tyčia ar netyčia buvo atskraidinti jie. Vadovas mūsų, anykštėnas esą neturėjo, teisės vežtis į Anykščius šios grupės, jau vien dėl to, kad tarp jų buvo juodaodžių. Jis esą turėjo paskambinti į Anykščius, o Anykščių valdžia turėjo pranešti ar suderinti su saugumo organais. Buvo taip buvo. Gal antrą valandą nakties, sutinkant grupę vadovas ir nematė jų odos spalvos, pagailėjo pavargusių, nemiegojusių turistų.

Po Černobilio avarijos atvažiuodavo, ilsėtis į Anykščius žydų vaikai iš Kijevo. Turėjom dar ir daugiau grupių iš padidintos rizikos zonų: iš Gruzijos, kai ten buvo žemės drebėjimas, iš Armėnijos, kai ta kariavo su Karabachu. Na o vėliau, apie 1991 prasidėjo tranzitinės grupės iš Taškento - Uzbekijos. Jie keliavo prekiauti į Lenkiją per mūsų biurą. Vežė viską: medvilnės gaminius, paauksuotus ir sidabrinius indus, aukso dirbinius. Vairuotojas pasakojo, kad vienos kelionės į Lenkija metu, prie sienos uzbekė paprašė paslėpti kumščio didumo aukso grynuolį. „Rizikavau, paslėpiau važiuojant per muitinę, bet iš to džiaugsmo ne tik neatsilygino, bet net nepadėkojo“, sakė jis.

Vienoje grupėje iš Armėnijos buvo tik vyrai. Jie pageidavo tik į Anykščių šilelį važiuoti. Aš jiems pasakojau apie šilelį, deklamavau poemų, jie apžiūrėjo Puntuko akmenį ir pareiškė, kad jiems nebereikia tolimesnės ekskursijos, pas juos akmenų yra kur kas didesnių, o man jie padėkojo ir patarė eit namo ir skalbt rūbus.

O jaunimo grupė iš Armėnijos A.Baranausko klėtelėje klausia „rusiška kažkas“.

Lenkų moksleivių grupė išklausiusi pasakojimą klėtelėje, tiksliau keli jų vadovai tarpu savęs nutarė, kad „Branauskij, Žukovskij“ – tai lenkiškos pavardės. Vilniuje ši grupė atsisakė tradicinės apžvalginės ekskursijos, prašė nuvežti juos prie Aušros vartų ir į Gariūnus. Šiaip jie buvo gana dosnūs. Išvažiuodami tiek mano, tiek kita Lenkų grupė atidavė man visus ( kažkas), marmaledo pokučius ir dar keletą trikotažo gaminių. Į Kauna jie taip pat nuvažiavo , bet užtat derėjosi su manim, kad aš paimčiau jų pietus - sausi daviniai. Kaune, nes aš vykau su kita rusų grupe į Kauną.

Kolegė, ekskursijų vadovė pasakojo, kad atgal iš Lenkijos važiuojant ji sėdėjo su uzbekų vadove. Šis atrodė susinervinęs, įsitempęs. Pasirodo, pravažiavus sienas valstybių atsiskleidė savo neramumo priežastį: gabeno nusipirkęs ginklų, pistoletų ir dar kažką. Štai kas buvo įgyjama už auksą,

Eilėje tekdavo stovėti po tris paras. Naktimis, kai keisdavosi pamaina, apie pirmą valandą praleisdavo be eilės kelis autobusus. Visa tai užtrukdavo labai trumpai. Jų net netikrindavo. Tuose „Ikaruose“ buvo gabenami narkotikai, ir iš anksto dėl to buvo sutarta. Apie tai irgi sužinojau jau vėliau, kai nebedirbau šiame darbe.

O lietuviai! Ko tik negabeno pirmaisiais priklausomybės metais. Trikotažas, elektronika, šokoladas, dešra, voveruškos ir visa kita, kas tik buvo vertingesnio. Įsidėmėjau vieną lenką, žiūrint į šį spektaklį ir sakantį: „Jūs ir savo nepriklausomybę parduosit“.

Įdomus ir varginantis buvo ekskursijų vadovo darbas, bet vis tiek nesigailiu atsiradusi reikiamu laiku, tinkamoje vietoje.

Dėkoju likimui, kad esu bibliotekininkė, ekskursijų vadovė, sociologinių tyrimų tyrėja. Gyvenime nuobodžiauti neteko.