K. Jakutis: „Veidmainystei čia vietos nelieka“

Į sceną su grupe sugrįžtantis K. Jakutis: „Veidmainystei čia vietos nelieka“

„Lenkiuosi Aukštaitijos dangui“, – sako dainų autorius ir atlikėjas Kazimieras Jakutis-Pagulbis, jau spalio pradžioje kartu su grupe pradėsiantis koncertinį turą po Lietuvą. Tai – ne tik koncertai. Kartu tai – prisiminimai apie tai, kas tikra, kas nepavaldu laikui, tai – susitikimas kiekvienam su pačiu savimi.

Pokalbis su K. Jakučiu – apie tėviškės ilgesį, besikeičiantį laiką, spalvas, žodžius ir senuosius, kadaise kitą gyvenimą turėjusius šviesos šauklius – žibinčius.

– Kazimierai, kiek metų jau esate scenoje?

– O kas yra scena ir kur yra laikas, nuo kurio jau tarsi galima skaičiuoti? Bet aš prisimenu, kai man buvo septyneri metai, tada pirmą kartą koncertavau nedidelėje kaimo mokykloje Ignalinos rajone.

Žinoma, tai buvo maža salė, kuri man tada atrodė didelė, o erdvę tarp manęs ir žmonių, regis, skyrė minų laukas. Kalbant apie kitokį buvimą scenoje, esu nuo 2005 metų.

– O kas scena jums yra dabar? Kokią žinutę, lipdamas į ją, atnešate žiūrovui?

– Aš sapnuoju savo vaikystę. Ir ne tik savo. Mamos. Matau kluonus pilkais stogais, svirnus, pirkias. Girdžiu svirties girgždesį, iš kibiro pilamo vandens čiurlenimą, arklių girdomų tuo vandeniu prunkštimą. Vaikų balsus ir klegesį. Jaučiu karštos vasaros dienos gerumą. Tai sapnas. Ir aš kviečiu visus, kas jaučiat ilgesį tų seniai pranykusių dienų, pabandyti atsidurti tokiame sapne. Pajusti gerumą, meilę sau, sėdinčiam priešais jus ar už jūsų. Iš kairės ir dešinės. Pabūkim vieni kitiems geri.

– Regis, niekas nesikeičia. Gitara turi tiek pat stygų, salėje taip pat gęsta ir užsidega šviesos, tą patį save atiduodi žiūrovui.

– Keičiasi. Prisimenu vieną pirmųjų koncertų, kai vienas pats atvažiavau su pilna automobiline priekaba, kuri buvo prikrauta žibinčių. Kas matė – žino, kad tai nemenka sienojų krūva. Pastačiau kiekvieną jų į tam tikrą vietą. Sustačiau žvakeles. Tada upelyje nusiprausiau, persirengiau baltais marškiniais, o po to prasidėjo koncertas. Po koncerto viską reikėjo susirinkti. Taip yra buvę Antano Miškinio tėviškėje, Juknėnuose.

O dabar? O dabar veža vairuotojas, o žibinčių statybai važiuoja dar atskiras žmogus. Tai, žinoma, detalės, tačiau niekada nebūna viskas taip pat.

– Kas yra žibinčiai?

– Tai šviesos šaukliai, kitaip tariant, tai – scenos apšvietimas. Žibinčiai pagaminti ne iš paprasto medžio, o iš medžio, kuris buvo senose trobose, iš medžio, mačiusio žmogaus gyvenimus, jo istorijas.
Kadaise žibinčiai turėjo kitą „veidą“ – tai senos durys, sienojai ir kiti rakandai. Jiems gaminti panaudoti statiniai iš keturių vietovių, tarp kurių – ir mano tėviškė. Koncertų metu žibinčiuose yra uždegamos žvakės.

– Pernai surengėte savo vieno koncertus be grupės.

– Taip, nedidelį šešių koncertų turą. Vienas. Nebuvo linksma. Taigi šiemet vėl koncertuosiu su grupe. Šio sezono naujiena – klavišai. Jais gros ir dainuos jauna muzikantė Monika Švilpaitė. Ir, be abejo, grupės senbuviai: Edvardas Rogoža, Gediminas Legas, Aurimas Driukas. Ar prisidės dukrytę auginanti mano marti Vaida Jakutienė – dar ir patys nežinome.

– Naujovių bus. O senovių?

– Senovės išlieka: Žibinčiai ir vėl švies ir šildys, o ant tėviškės gonkų durų toliau sėdintiems žiūrovams bus gera stebėti projektuojamus vaizdus su scenos vaizdais stambiu planu.

– Kazimierai, šiais metais į savo koncertus žiūrovus vėl kviečiate „už ačiū“, už šypseną, už gėles.

– Ne už ačiū. Juk yra patarlė: pasidalink skausmu – ir jis taps dvigubai mažesnis, pasidalink džiaugsmu ir jis taps dvigubai didesnis. Prie koncertinio turo prisideda mano „penktasis sūnus“. Tai – įmonė „Lonas“, kuri ir dovanoja koncertus.

– Ar jaučiate, kada klausytojas jūsų dainą „perskaito“, perskaito taip, kaip jūs ir norėjote jam perduoti, kaip ir norėjote išdainuoti.

– Labai gerai jaučiu. Energija, kuri susikuria salėje, yra tokia aiški ir suprantama, kaip du kart du. Ir apsimetimui, veidmainystei vietos čia nelieka.

– O kaip manote, kodėl dažnai žmogus muzikoje ir tekste išgirsta save – vis kitaip?

– Todėl, kad mes visi esame be galo skirtingi. Kažkas yra pasakęs: mes žinome, kad esame skirtingi, bet net neįsivaizduojame, kiek. Mes gyvybes gauname iš skirtingų tėvų, mus auklėja savaip, vėliau mes įgauname skirtingas patirtis.

– Kokia savo daina norėtumėte dalintis vėl ir vėl? Kuri jums pačiam svarbi?

– Nebūtinai visada ta pačia. Laikui bėgant mes keičiamės, keičiasi ir aplinka, rūpesčiai. Kertiniai dalykai, žinoma, išlieka. Tai tėviškės meilė ir jos ilgesys. Dabar aš noriu dalintis daina „Aukštaitijos dangui“.

– Ne tik šioje dainoje skamba tėviškės ilgesys. Kodėl?

– Nes ji tai, kas šventa. Esu laimingas, galėdamas ją pasiekti per pusantros valandos. Ten, giliame molyje, įmintos mano tėvo, senelio pėdos, ten ir dabar vaikšto mano vaikystė. Tėviškė – mūsų gyvybės pradžia, duona kasdieninė, be jos mes niekas, be jos mes namas be pamatų.

– Savo dainoms dažnai renkatės Jono Strielkūno, Antano Miškinio eiles.

– Nes jie mano širdį geriausiai atliepia. Ir žodžiai jų kūryboje nėra kaip numesti. Jie užpildo erdvę, jie pasiekia klausančiuosius.

Kazimiero Jakučio-Pagulbio ir grupės koncertai prasidės turo išleistuvėmis spalio 12 dieną Pagulbio kaime Molėtų rajone. Vėliau – koncertai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Alytuje, Utenoje, Marijampolėje, Jonavoje, Rokiškyje. Antrąją Kalėdų dieną koncertinis turas baigsis Anykščiuose. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/tours/513971076045813/