Svirnų, Žiogų piliakalnis su gyvenviete

Gamta, Anykščiai

Kontaktai

SVIRNŲ, ŽIOGŲ PILIAKALNIS  SU GYVENVIETE

Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Jie atsirado, vystėsi ir buvo apleisti kartu su kitais vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvę pilies gynėjai ir papilių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse. Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Piliakalnį, kaip gynybinį įrenginį, sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelė paprastai būdavo įrengta aukštumos viršūnėje. Dažniausiai prie piliakalnių aptinkamos papėdės gyvenvietės, kurios būdavo prie daugumos piliakalnių. Tai piliakalnį įrengusios ir jį kilus pavojui gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta. Papėdės gyvenvietės dažniausiai būdavo išsidėsčiusios šalia piliakalnio visose gyvenimui tinkamose jo papėdėse. (G. Zabiela „Piliakalnio vieta  ir struktūra“)

Svirnų, Žiogų piliakalnis su gyvenviete (unikalus kodas kultūros vertybių registre 24545) yra valstybės saugomas kompleksinis kultūros paveldo objektas, kurį sudaro Svirnų, Žiogų piliakalnis (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1877) ir gyvenvietė (unikalus kodas kultūros vertybių registre 24546).

Piliakalnis yra Šventosios upės dešiniojo kranto viršutinės terasos daubų suformuotame atragyje. Iš šiaurės ir pietų piliakalnį skiria griovos, nusileidžiančios į Šventosios slėnį, iš rytų juosia Šventosios slėnis, iš vakarų prieina gretimos aukštumos. Šiaurės ir pietų šlaitai gana statūs, rytų – nuolaidesni, aukščiausias šlaitas apie 20 m aukščio. Viršuje yra apie 50 m ilgio rytų–vakarų kryptimi ir 25 m pločio beveik keturkampė aikštelė, žemėjanti rytų kryptimi, aikštelės vakariniame gale yra 1,5 m aukščio nuo aikštelės pylimas. Jo išorinis apie 3,5 m aukščio šlaitas  leidžiasi į griovį, skyrusį piliakalnį nuo gretimos aukštumos. Griovys dabar užslinkęs, likęs tik nedidelio gylio įdubimas.

1935 m. Valstybės archeologijos komisijai atsiųstoje Taujėnų (Ukmergės apskr.) nuovados viršininko užpildytoje anketoje nurodoma, kad ariant viršūnėje randama degtų plytų, anglių, taip pat buvo rastas ir akmeninis kirvelis. Anksčiau piliakalnio šlaitai buvę labai statūs, tačiau prieš keliasdešimt metų šlaitus aplyginę ir pradėję arti. Piliakalnio pylimas sužalotas čia įrengiant trianguliacijos bokštelį. Piliakalnio aikštelė ir šlaitai ilgą laiką buvo ariami. Piliakalnis archeologų netyrinėtas.

Į rytus ir vakarus nuo piliakalnio papėdėje, priešais piliakalnį esančioje aukštumoje, lygiame lauke yra gyvenvietė. Gyvenvietė ilgą laiką buvo ariama. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis yra iki 65–70 cm storio, rasta sidabrinių papuošalų, lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi.

Atsiliepimai

Komentuoti