Lietuvos nepriklausomybės akto signataro S. Kairio tėviškė

Lietuvos nepriklausomybės akto signataro S. Kairio tėviškė

Gyvenvietės

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras

Steponas Kairys (1878.12.21-1964.12.16) (kita pavardė – Tumasonis, JAV – J. Kaminskas. Slapyvardžiai: Viktor, Marjan, Dagilis, Dėdė, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kt.) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Mirė Brukline, Niujorke; 1996 m. liepos 19 d. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Gimęs Užunvėžiuose, krikštytas Kurklių bažnyčioje, slapčia mokintas namuose, vėliau mokslus ėjo Palangos progimnazijoje, toliau sekė gimnazija Šiauliuose.

Jau gimnazijoje S. Kairys buvo aktyvus visuomenininkas: slaptai mokėsi lietuvių kalbos, tvarkė slaptą gimnazistų bibliotekėlę, skatino skaityti lietuviškus raštus, dalyvavo moksleivių maište prieš priverstinį stačiatikių pamaldų lankymą, rašė atsišaukimus.

1898 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institutą, dėl aktyvios antipolitinės veiklos baigė jį tik po 10 metų, su pagyrimu ir įgijęs inžinieriaus išsilavinimą.

Mokslų Sankt Peterburge metu, S.Kairys parašė ir keletą prozos kūrinių, savo kūrybą ir publikacijas S. Kairys pasirašinėjo Viktor, Marjan, Dagilis, Dėdė, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kitais slapyvardžiais.

Nuo 1900 m. S. Kairys buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys Vilniuje, vasaros atostogų metu dirbdavo konspiracinį darbą Vilniuje. 1901 m. jis buvo išrinktas LSDP Centro komiteto nariu ir liko juo iki 1944 m.

1904 m. su A. Domaševičiumi parašė LSDP Centro komiteto manifestą, kuriame išdėstė LSDP siekį kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Jo iniciatyva 1905 m. partija buvo pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija.

Jis buvo 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje vykusio Lietuvių suvažiavimo sekretorius, išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininku.

1907 m. S. Kairys dalyvavo II Valstybės Dūmos rinkimuose ir buvo paskirtas LSDP frakcijos sekretoriumi, tvarkė visą frakcijos korespondenciją, rašė kalbas. Dirbo juo iki Dūmos paleidimo 1907 m. birželio 17 d.

1908–1912 m., kaip ir dauguma inžinerinės krypties mokslus baigusių lietuvių, S. Kairys dirbo Rusijoje: iš pradžių Samaroje, su Petru Vileišiu statė tiltus Volgos-Bugulmos geležinkelyje, vėliau – Melekese, po to – Kursko gubernijoje.

Grįžęs į Lietuvą, (1912–1916 m.) S. Kairys Vilniuje dirbo savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbams, pirmasis pradėjo kanalo statybą Didžiojoje gatvėje.

1915 m. S. Kairys kartu su Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu, Jonu Basanavičiumi, Petru Klimu ir J. Stankevičiumi įkūrė Lietuvos reikalų gynimo grupę.

1916 m. birželio 10 d. pasirašė du memorandumus generolui Liudendorfui apie lietuvių tautinės minties plėtojimą ir apie lietuvių siekius. 1916 m. birželio 30 d. – liepos 4 d. dalyvavo Rusijos pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, kur buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybės. Jis buvo Vilniaus konferencijos 1917 m. rugpjūčio 18–22 d. organizatorius, joje išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku. Tų pačių metų gruodį su Vokietijos užsienio reikalų ministru pasirašė protokolą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąlygų. Kartu su kitais Tarybos nariais S. Kaitys pasirašė 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vėliau iš tarybos pasitraukė, nepritardamas siūlymui Lietuvos karaliumi kviesti Urachą ir kurį laiką dirbo savaitraščių „Darbas balsas", „Socialdemokratas" redaktoriais. 1918 m. gruodžio viduryje jis steigė Utenos apskrities savivaldybę, buvo išrinktas šios apskrities tarybos pirmininku, bet po savaitės Uteną užėmus rusų kariuomenei – Pskovo šaulių divizijai, pasitraukė į Kauną.

Nepaisant sudėtingos politinės aplinkos, prisidėjo prie Mykolo Šleževičiaus vyriausybės darbo (1919), prie skautų draugijos steigimo, tapo masonų ložės „Lietuva“ narys (1920).

Į Seimą buvo renkamas kaip Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas, Seimuose pasižymėjo kaip principingas demokratijos gynėjas.

1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo metu S. Kairys buvo suimtas, laikytas Generaliniame štabe, kur, balsuojant dėl M. Sleževičiaus vyriausybės atstatydinimo, vienintelis balsavo prieš.

1929 m. už straipsnius, išspausdintus "Socialdemokrate" jo redaktorius S. Kairys buvo nubaustas dviem savaitėm kalėjimo. Vasario 16-ąją Nepriklausomybės akto autorius ir signataras sutiko Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

1923–1938 m. S. Kairys buvo Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, pusmetį dirbo ir Davydo Grovės firmoje Berlyne. Jis parengė Kauno vandentiekio ir kanalizacijos projektą bei finansinį planą, kaip išvengti užsienio paskolų ir koncesijų, nuostolingų gyventojams. Buvo parengęs projektus ir Šančiams bei Žaliakalniui. Be to, paruošė vandentiekio ir kanalizacijos projektą Šiauliams, buvo ekspertas, rengiant projektus Marijampolei, Vilkaviškiui, Panevėžiui.

1923–1943 m. jis buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, vėliau – dekanas.

1940 m. už sanitarinių įrenginių statybą S. Kairiui buvo suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis rėmė gimtųjų Užunvėžių žmonių norą šviestis, 1939 m. asmeniškai skyrė 8 tūkst. litų Užunvėžių mokyklos naujam pastatui statyti.

1943–1945 m. jis buvo Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. 1943 m. vokiečių okupacinės valdžios tris dienas buvo kalintas su kitais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Senato nariais už pasipriešinimą studentus imti į Reicho darbo tarnybą.

Traukdamasis į Vakarus su mirusio ūkininko Juozo Kaminsko asmens dokumentais, S. Kairys buvo suimtas ir du metus kalintas Liepojoje (Latvija). Nuo 1945 m. jis gyveno Vokietijoje, kur vėl aktyviai dalyvavo LSDP veikloje.

Nuo 1951 m. spalio iki gyvenimo pabaigos S. Kairys gyveno JAV kaip Juozas Kaminskas.

1954 m. vasario mėnesį Europos socialistų konferencijoje Briuselyje (Belgija) buvo perskaitytas S. Kairio laiškas, kuriame išsakyti LSDP pageidavimai nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, laikyti tai smurto aktu.

Gyvendamas JAV, S. Kairys vylėsi ir viešai reiškė savo nuomonę, kad Lietuvoje pabus opozicinė mintis, todėl nereiktų vengti kontaktų su Lietuvos žmonėmis.

Steponas kairys pasitraukė iš aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos pablogėjus sveikatai. 1960 m. jis apsigyveno Smittaune (Smithtown, Niujorko valstija), kur liko iki gyvenimo pabaigos.

 

Užunvežiai

Kaimo pavadinimas kilęs nuo Nevėžos upelio. Pasakojama, jog dvarininkas pralošęs kortomis žemę – „lauką užu Nevėžio“, vėliau ten įsikūręs kaimas ir pavadintas vietine tarme Ažunevėžiais – Užunvėžiais.

1744 m. Užunvėžių kaimas minimas Vilniaus vyskupijos sinodo sąrašuose kaip priklausantis Skiemonių parapijai. XIX a. Užunvėžiuose buvo nedidelis Reutų šeimos dvaras, po baudžiavos panaikinimo apkarpytas, turėjęs tik 5 valakus žemės, XIX a. pabaigoje dvaro sodyba sunyko. XIX a. pab. – XX a. pr. kaime gyveno ir dirbo amatininkai: kailiairbys Archipas, siuvėjas Kazys Katinas, batsiuviai Beinaravičius ir Milevičius, dievdirbys Petras Čivas.

1920 m. kaime buvo įkurta pradžios mokykla, veikusi iki 1940 m., inventorių jai pasigamino patys tėvai. Tuomet, pirmoji mokytoja Ona Tutkutė-Puodžiūnienė mokykloje mokė 62 mokinius

1939–1940 m. buvo pastatyta tipinė mūrinė mokykla, jos statyboms inžinierius Steponas Kairys paaukojo 8000 litų – visą Kaune gautą premiją. Tuomet I–IV skyriuose mokėsi 55 vaikai, mokykloje buvo slėptuvė, kurioje iki 1950 m. slėpėsi laisvės gynėjai, už tai mokyklos vedėja Marija Morkūnienė (1943–1950 m.) buvo suimta ir įkalinta.

1953 m. Užunvėžių pradinė mokykla buvo reorganizuota į septynmetę, joje mokėsi beveik 100 mokinių, dirbo 10 mokytojų. 1962–1969 m. ji veikė kaip aštuonmetė. 1953–1969 m. šios mokyklos direktoriumi dirbo Jonas Kukta. Jo iniciatyva mokykloje buvo populiari dramos mėgėjų veikla.

Uždarius mokyklą, 1975 m., jos pastate dar kiek laiko veikė biblioteka ir parduotuvė, paskui jis liko nebenaudojamas ir apleistas. Šiuo metu istorinį mokyklos pastatą globoja Nevėžos kaimų bendruomenė.

Prie istorinio mokyklos pastato buvusių mokinių ir mokytojų iniciatyva pritvirtinta medinė atminimo lenta, primenanti suglamžytą popieriaus lapą su moksleivišku įrašu "Užunevėžio / mokykla / 1940–1975..." (autorius – skulptorius Saulius Milašius, 2017 m.).

1950 m. rugpjūčio 13 d. MVD kareivių kuopa Užunvėžių mokykloje apsupo brolius partizanus Balį Lasį-Darių ir Joną Lasį-Girėną, kurie 1948–1950 m. slėpėsi ten įrengtame bunkeryje ir buvo išduoti. Susišaudymo metu laisvės gynėjai žuvo. Penki užunvėžiškiai, po Antrojo pasaulinio karo, buvo ištremti į Sibirą.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Žvaigždė", vėliau priklausė "Tiesos", "Aušros", "Nevėžio" kolūkiams, kol 1991 m. ūkis iširo. Dabar Užunvėžiuose stambiausias Vytauto Šablausko pienininkystės ūkis (60 ha), yra keli smulkesni privatūs ūkiai.

Šiuo metu Užunvėžiai yra Kauno vyskupijos Ukmergės dekanato Užunvėžių parapijos centras. 1937–1940 m. kunigo Stepono Telksnio rūpesčiu kaime buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurią suprojektavo Kauno Prisikėlimo bažnyčios projekto autorius architektas Karolis Reisonas (1894–1981). Jos statyba prasidėjo, kai 1938 m. liepos 10 d. Kurklių klebonas ir statybos komiteto pirmininkas S. Telksnys pašventino būsimos bažnyčios pamatus. Bažnyčios statybą rėmė broliai Banėnai, o Uršulė Banėnaitė-Kisielienė dovanojo parapijai žemę – savo ūkį. Dar nebaigtą statyti bažnyčią 1940 m. rugpjūčio 18 d. pašventino Kurklių klebonas Juozas Katinas.

Netoli bažnyčios, ties kelių sankryža, yra veikiančios 30 arų ploto naujosios kapinės. Šiose kapinėse palaidoti pokario metais žuvę laisvės gynėjai, jų kapą ženklina akmeninis paminklas-stela su įkomponuotu originaliu geležiniu kryžiumi ir įrašais: "Žuvo už / Lietuvos / laisvę" ir "Bronius Masiulis / 1919–1944 / Henrikas Kukta / 1923–1944 / Bronius Kukta / 1918–1944 / Simonas Nečiūnas / 1920–1946".

Užunvėžiai yra Stepono Kairio tėviškė, jo gimtosios sodybos vieta paženklinta signataro atminimo vietos ženklu ir dekoratyviniu stogastulpiu su išskobtais įrašais: "Mano gimtasis kaimas / tiko būti mažu visos Au- / kštaitijos atvaizdu (...) Tiko / M. Čiurlionio karalių saujon / paimami / Steponas Kairys" ir "Čia buvusioje sodyboje / 1879.I.2 gimė valstybės veikė- / jas, profesorius, Lietuvos / Nepriklausomybės akto / signataras / Steponas Kairys / Mirė 1964.XII.16 Niujorke", stogastulpio autorius – Jonas Tvardauskas, 1992 m.

 

 

Kontaktai

Adresas:
Darbo laikas:
I -
II -
III -
IV -
V -
VI -
VII -

Atsiliepimai

Komentuoti