Anykščių proistorė liudija, kad Šventosios slėnyje nuo seno gyveno žmonės, nuo XV a. čia jau augo miestas. Vandens kliūtis – kone šimto metrų pločio Šventosios tėkmė – buvo itin reikšminga, ribojusi ir vietos gyventojų, ir keliautojų galimybes.
Iki pastatant nuolatinį ir patikimą tiltą, anykštėnai per upę kėlėsi keltu. Šventojoje ne vieną šimtmetį iki pat XIX a. pabaigos veikė kelto perkėla. Taip ne vien tik apylinkių valstiečiai pasiekdavo turgų ar bažnyčią. Keltas leido keliauti iš Anykščių – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaro ir turgumis garsėjusio miestelio – tolyn į Šiaurės Lietuvos dvarus ir Rygos link.
Ši istorinio kelio tiesioji, vedusi nuo Šventosios kelto perkėlos į Ažupiečių kalvas, buvo užfiksuota XIX a. vidurio žemėlapiuose ir iki šiol išlieka kintančiame Anykščių miesto urbanistiniame plane kaip praeities kelionių ženklas. Nuo Šventosios vagos statmenai įkalnėn vedantis kelias skaičiavo pėsčiomis ir arkliniais vežimais keliavusius miesto svečius – visus, kuriems tik reikėdavo savo kelionėje įveikti šią srauniąją tėkmę...
Atsiliepimai