Buteikių piliakalnis su gyvenviete

Buteikių piliakalnis su gyvenviete

Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvusieji ginant pilį ir papilių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse.... Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelė paprastai būdavo įrengta aukštumos viršūnėje. Dažniausiai prie piliakalnių aptinkamos papėdės gyvenvietės, kurios būdavo prie daugumos piliakalnių. Tai piliakalnį įrengusios ir jį kilus pavojui gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta. Papėdės gyvenvietės dažniausiai būdavo išsidėsčiusios šalia piliakalnio visose gyvenimui tinkamose jo papėdėse. (G. Zabiela „Piliakalnio vieta  ir struktūra“

Piliakalnis su gyvenviete yra Buteikių k., Kurklių sen., apie 1,4 km. į šiaurės vakarus nuo kelių Ukmergė–Utena ir Kurklių II k. –Anykščiai sankryžos, apie150 m. į vakarus nuo Nevėžos upės dešiniojo kranto, pietinėje kelio Kališkos-Buteikiai  pusėje. Piliakalnį iš rytų, pietų ir šiaurės juosia Nevėžos upės slėnis. Į pietus ir pietryčius nuo piliakalnio 1 ha. plote yra papėdės gyvenvietė.

Buteikių piliakalnis su gyvenviete (unikalus kodas kultūros vertybių registre  – 24537) yra valstybės saugomas kompleksinis kultūros paveldo objektas. Kompleksą sudaro piliakalnis (unikalus kodas kultūros vertybių registre – 1875) ir gyvenvietė (unikalus kodas kultūros vertybių registre – 24538).

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia – II tūkst. pradžia.

Buteikių piliakalnis įrengtas siauros kalvos rytiniame gale, Nevėžos upės dešiniajame krante. Aikštelė pailga rytų kryptimi, galėjo būti apie 50 m. ilgio ir 15–20 m. pločio. Ją smarkiai suardė 1915 m. įtvirtinimai (yra ištisinės 2–2,5 m. gylio duobės), liko tik apie 10x3 m. dydžio pietvakarių aikštelės kraštas ties pylimu ir pietiniu šlaitu. Vakarinės aikštelės gale supiltas 2 m. aukščio ir 9 m. pločio pylimas, už kurio iškastas 12 m. pločio, 3 m. gylio griovys. Už šio griovio kyla antras 3 m. aukščio, 9 m. pločio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į 7 m. pločio, 1 m. gylio griovį. Už pastarojo supiltas trečias 3 m. aukščio, 15 m. pločio pylimas, už kurio iškastas 9 m. pločio, 2,5 m. gylio griovys. Šlaitai statūs, 13 m. aukščio. Pirmojo pasaulinio karo metu,  piliakalnyje buvo įrengtos kariuomenės pozicijos: iškasinėta aikštelė, šiauriniame šlaite žiojėjo duobės, pietų ir pietryčių šlaituose – apkasai.   

Buteikių piliakalnis XX a. vid. iš pietryčių pusės. KPC Nr. 1415

Apie piliakalnį pasakojama,  kad jį supylusi švedų kariuomenė, kuri toje vietoje sumušė rusų  kariuomenę. XX a. I p.  Buteikių  piliakalnis  buvo Karolio Pūko nuosavybes teise valdomame žemės sklype.

Iš profesoriaus, archeologo Petro Tarasenkos Buteikių piliakalnio lankymo anketos 1942-08-31

Dokumentai dėl Ukmergės apskrities Kavarsko, Kurklių valsčių ... archeologijos paminklų apsaugos 1922-1943 m.  iš Valstybės archeologijos komisijos archyvo XX a. I p.

 

Archeologiniai radiniai, kuriuos 1997 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio–Žukausko memorialiniam muziejui perdavė P. Leonavičius  gyvenęs Buteikių kaime, netoli piliakalnio.

1969 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas A. Tautavičius. 1975 m. ir 1982 m. piliakalnį žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, 2022 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko G. Zabiela.

 „  Buteikiai, Anykščių raj., Kurklių ap.

    ........  piliakalniui įrengti panaudotas ilgo siauro ožnugario rytinis galas, kuris buvęs atkirstas keliais grioviais ir pylimais.... Piliakalnio formą ir dydį dabar jau sunku atsekti, nes 1915 m. jis panaudotas kariniams įtvirtinimams. Rytinis ožnugario galas, ypač piliakalnis, išvagotas išilgai iškastomis, dabar dar iki 1,85 m. gylio siekiančiomis tranšėjomis ir jas jungusiomis  perėjomis, galgi dar net pakartotinais pastarojo karo mažesniais apkasais. Kiek sveikesnis išlikęs pietinis šlaitas siekia apie 13,5m. aukščio... Ties rytiniu galu upelio supamame plote yra nuo seno ariama senovinė gyvenvietė. Išlikęs dar juodas ryškus sluoksnis su lipdytų puodų šukėmis, gargažėmis....“  

1. Tautavičius, Duomenys apie kai kuriuos Anykščių rajono archeologijos paminklus 1969 m., p. 7-8