Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Anykščiai minimi 1440 m. liepos 22 dienos rašte kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1427−1492) dvaras. To meto gyvenvietė kūrėsi prekybinių kelių sankirtoje šalia Šventosios ir Anykštos upių santakos. Nuo XV a. antrosios pusės Anykščiai pradėjo sparčiai augti ir 1792 m. Anykščiams suteikta Magdeburgo teisė ir herbas. Anuomet ir dabar miesto herbe vaizduojamas ant trijų arkų tilto stovintis Šv. Jonas Nepomukas.
Anykščių miesto plano formavimąsi lėmė gamtinė situacija. Kalvos, supančios Šventosios upės slėnį, buvo natūralios, slėnyje įsikūrusio miesto ribos. Iš pradžių miestas plėtėsi tik pagal upę. Senųjų Anykščių panoramose smulkus mažaaukštis užstatymas skendėjo želdiniuose, miesto siluete, kaip ir šiandien, dominavo stambus bažnyčios tūris. Iki šių dienų yra išlikęs originalus miesto centro planas, kuriame persipina senojo radialinio (nuo XVI a.) ir vėlesnio stačiakampio plano elementai.
Dabar senuosius Anykščius primena A. Baranausko aikštės pietiniame pakraštyje išlikęs užstatymas ir už jo iki Šaltupio upeliuko išsidėstęs nedidelis kvartalas, bažnyčia.
Kviečiame pasivaikščioti siauromis senamiesčio gatvelėmis ir atrasti senuosius Anykščius.
„Nedaug beišliko Anykščių senamiesčio. Užsukę į siaurutes Donelaičio, Sinagogos gatveles, praėję pietiniu A. Baranausko aikštės pakraščiu bažnyčios link, pasidavę iš slėnio kopiančia aukštyn Vilniaus gatve, negali nepastebėti dar išlikusių senųjų Anykščių bruožų. Šaligatvin išsikišę laiptai, rūsiai, tamsiai raudonų prieškario laikų plytų mūrinukai, grindinio lopinėlis – tai senamiesčio detalės, fragmentai. Tik čia, atsidūręs tokiose permainų vėtrų mažai paliestose Anykščių salelėse, dar gali matyti senamiestį <...>, pajusti senųjų Anykščių gyvastį. Laikas ėjo per Anykščius, paveldėdamas siauras Anykščių gatveles, didelę turgaus aikštę, bažnyčią ir Šventosios srovenimą... Laiko vėjai verčia ir verčia istorijos lapus. O miestas, mūsų Anykščiai, lieka.“, – rašė anykštėnai Milda Telksnytė, Vygandas Račkaitis
Anykščių senamiestis nedidelis, tačiau įdomus. Anksčiau miesto centre namai stovėjo šalia vienas kito, net keliomis eilėmis. Kai 1944 m. vokiečiai traukėsi, sugriovė Anykščių centrą. Pastatai sugriuvo, bet apačioje po dažnu namu buvo didelis rūsys. Todėl dabar čia, po grindiniu, plyti dideli rūsiai su skliautais.
Pakeliui į Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, verta stabtelti prie kelių aukštų raudonų plytų namo, ant kurio per daug metų kabėjo daug iškabų– tai valgyklos, tai Žydų liaudies banko. Labiausiai pastatas išgarsėjo dėl to, kad čia prasidėjo „Anykščių vyno“ istorija. Šio namo rūsiuose Balys Karazija 1926 m. išsinuomojo 3 kambarius, kuriuose per pirmą sezoną išsunkė 6 tūkst. litrų obuolių vyno.
Sinagogų kompleksas Anykščiuose stovėjo pačiame miesto centre. Kadaise čia stovėjo net penkios sinagogos. Okupacijos metais viena iš jų, Senoji sinagoga, buvo paversta kepykla, todėl dabar iš apleisto pastato kyšo aukštas kaminas.
Vaikščiojant po senamiestį atrasite nemažai jaukių kavinaičių, restoranų, kur galite išgerti kavos ar arbatos, pajusti šio mažo miestelio grožį ir dvasią.
Pritaikyta neįgaliesiems.
Atsiliepimai