Anykščių šilelis

Į A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti Anykščių. Šilelis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon alma upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m, Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų. Nėra Lietuvoje daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus.

Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti raiškų asociacinį Anykščių šilelio kraštovaizdį, Šventosios upės slėnį su atodangomis ir salpinėmis pievomis, Puntuko ir Puntuko brolio riedulius, šaltinį „Karalienės liūnas“, Vetygalos atodangą, Peniankų pilkapyną ir kitas kultūros paveldo vertybes.

Draustinis užima 1421,5 ha plotą. Botaninių tyrimų duomenimis čia rasta 769 aukštesniųjų augalų rūšių, daugiau nei 20 įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Floros nevienodumas ir jos gausumas palyginti nedidelėje draustinio teritorijoje priklauso nuo augimviečių, dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas. Abipus upės tęsiasi statūs, gilių griovų išraižyti šlaitai. Šlaitų griovomis į Šventąją suteka upeliai Marčiupis, Piktupis, Šlavė, Išplėštravis, Vingerkštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugaris, Pašaltupis, Limenė.

Be išvardintų gamtos ir kultūros vertybių, Šilelyje auga saugomi medžiai: Šventieji ąžuolai, uoksinė pušis ir kiti. Su daugeliu vertybių susipažinti padės Šventosios pažintinis takas. 

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!