Anykščių pramogos: nuo pokštų safaryje, kosmoso – iki vaiduoklių ir knygos milžinės

Anykščiai pastaruoju metu žiba lyg ryškiausias deimantas – čia gausu išskirtinių pramogų vaikams. Su džipais vykite į safarį, kur gyvūnai kiša nosis pro langą ir noriai skanauja morkas iš rankų, pasijuskite muse, pavartykite didžiausią Lietuvoje knygą, išvyskite vaiduoklį, išgirskite žemės garsus, pasidarykite kosminę nuotrauką. Prie vienos atrakcijų nutįsta net 2 val. trukmės pramogautojų eilė.

1) SAFARI PARKAS Afrika Lietuvoje Jei sekmadienio rytą mėgstate žiūrėti gamtos dokumentiką, svajojate leistis į Kenijos ar Tanzanijos platybes, kuriose sutinkama liūtų, leopardų ar raganosių, aplankykite trečią sezoną prie Anykščių veikiantį „Safari parką“.

Jį įkūrė viena vilniečių šeima, iš pradžių siūliusi savo sodyboje tik nakvynės paslaugą. Viskas prasidėjo nuo 7 danielių, kuriuos parko įkūrėjai 2012 metais nusipirko tam, kad apskabytų sodyboje žolę. Pernakvoję svečiai vis išreikšdavo susižavėjimą regimais gyvūnais, tad taip ir išsirutuliojo idėja atidaryti džipais lankomą parką. Pirmaisiais parko gyvavimo metais galima buvo suskaičiuoti tik 4 rūšis gyvūnų, o dabar jame jų – net 13, iš viso – pora šimtų keturkojų, daugiausiai – danielių, kurių šeimynos gausėja kasmet.

50 hektarų užimančioje kalvų, miškelių, pelkių teritorijoje be danielių, išvysite zebrus, juoduosius afrikinius stručius, kupranugarius, muflonus, raguočius hailendus, Velso ponius, juodagalves avis, triušius, lamas, alpakas, asilus bei buivolus. Daugelis gyvių turi savo vardus. Per trejus metus išaugo ir visureigių skaičius – nuo dviejų iki 8. Ar žadama gausinti parko populiaciją? Vargiai, nes esamo ploto nebeužtektų – parkas virstų zoologijos sodu, o įkūrėjams norisi, kad laukiniai gyvūnai jaustųsi kaip namie. Lankytojams norima pasiūlyti pažvelgti į jų pasaulį iš itin arti, be jokių gardų. „Būna, paklausia, ar krokodilų, liūtų neturime. Nusijuokia. Jei liūtas būtų, kitų gyvūnų nebebūtų. Gausinant skaičių, reikia žiūrėti, kad gyvūnai tarpusavyje sutartų, kad jiems tiktų Lietuvos sąlygos. Štai stručių turėjome daugiau, tačiau tarp jų vykdavo dramos, tad keletą teko parduoti. Užaugę agresyvūs jie tapo. Neleidžiam stručių glostyti bei šerti ir dabar – kerta. Šiaip pavojingų situacijų nėra buvę, – visi gražiai sugyvena. Lama viena su danieliais taip susidraugavo, vadu patapo: kur eina, danieliai seka“, – paaiškino bilietų kasoje besisukanti parko įkūrėjų dukra.
Triušiukų sala meditacijai Kaip veikia safaris? Savaitgaliais privatų valandos trukmės turą reikia rezervuoti. Džipą, kuriame telpa iki 7 asmenų, teks vairuoti vienam iš šeimos narių. Kitas pasirinkimas – vykti į turą parko darbuotojo valdomu visureigiu. Pramoga truks apie 45 minutes, džipe sėdėsite su svetimais žmonėmis. Vietų skaičius tokiuose turuose yra ribotas, lankytojai atvykę priimami gyvos eilės principu. Būna, kad dėl itin prastų orų parkas neveikia, tad sekite informaciją feisbuke. Be to, pasitraukus karščiams, gyvūnai tampa labiau smalsūs ir aktyvūs, – tad per kaitrą juos išvysite tingius. „Smagu, kad žmonės reaguoja – visuomet praneš, kad kažkas įsipynė į danieliaus ragus. Asilai štai mėgsta nukristi į smėlio balas ir apatiški gulėti. Gali morką į galvą švystelėti, net nesumirksės. Lankytojai tuomet pergyvena, kad jiems jau viskas, paskutinioji. Būta ir juokelių dėl medžioklės – ar galima tokią paslaugą užsisakyti“, – teigė įkūrėjų dukra. Čia pat įkurta ir triušiukų sala. Prisėdus joje ant suoliuko, stebint šiuos mažylius, galima ir pamedituoti. Užeiti į aptvertą gardą kviečia ir alpakos – jos taip pat išsiilgusios morkų.

Ar nutinka parke kokių kuriozų? Pasak parko atstovų, šiemet įsigyti kupranugariai jau išmoko atsidaryti vartelius. „Nežiūri po kojomis, eina ir visa jėga stumia vartus. Per mėnesį išmoko. Buivolai – taip pat naujakuriai. Mažiausias jų – kaip koks šuniukas: prieina, padeda galvą ant atverto lango ir laukia, kol pakasysi. Buivolai – protingi gyviai, greitai išsiaiškino, kaip per vartelius praeiti. Įkiša galvą, užsikabina, pastumia, praeina. Visą teritoriją per keletą savaičių išnaršė, žino visus kampus“, – šyptelėjo parko įkūrėjų dukra. Pokštus krės kupranugariai Ką reikia žinoti apie parko gyvūnus? Zebrai – pavojingi, jais reikia grožėtis, palaikant atstumą. Danieliai – baikštūs, tad užplūs nepakartojamas jausmas atradus drąsesnį, kuris prieis prie visureigio ir net leis paliesti nosytę. Asilai – linksmieji parko teroristai, visuomet besidarbuojantys poroje: vienas pastoja kelią, o kitas kiša nosį į visureigį ir reikalauja morkų.

Minėti buivolai – dar jauni, visas jų ragų didumas ir gražumas atsiskleis po kelerių metų. Viena iš sunkesnių safario turo užduočių – surasti ir nufotografuoti mufloną, nes jie – didieji klajokliai. Alpakos – madingiausi parko gyventojai, demonstruojantys naujausias šukuosenų madas, vaikšto aukštai iškeltomis galvomis. Tačiau tikrieji parko šeimininkai – juodieji afrikiniai stručiai. Jų dydis ir galia pasimato tik privažiavus arti. Tol, kol esate mašinoje, galite jaustis saugūs, tačiau saugokite ausis ir pirštus. Tai pavojingiausias parko gyvūnas, kaip ir kaip skambėtų neįtikėtinai. Saugokitės ir Velso ponių dantukų.

Labiausiai, vis dėlto, gali nustebinti kupranugariai – apie jų išdaigas, tikėtina, suksis visos jūsų kalbos pasibaigus turui. Bet jų dažnam lankytojui demonstruojamą numerį palikime paslaptyje. Netikėtumo faktorių reikia patirti patiems. Kelią gali pastoti ir lėtieji hailendai – mes strigome prie vienų vartų: nei pirmyn, nei atgal – pasitraukti šie raguočiai niekur nesiruošia, vangiai reagavo ir į skriejančias morkas.
„Žmonės mėgsta hailendus – iš tolo atrodo gąsdinantys, bet yra meilūs. Labai lėti, bet noriai bendrauja su lankytojais. Pasigrumia dažnai ragais, nes visi – berniukai. Bet po kelių minučių jau kramsnoja ramiai žolę. Ir džipai aplamdyti neblogai, nes vis užkliūva jie už jų“, – šyptelėjo parko įkūrėjų dukra. Pasijusk nindze arba... muse Šiemet siūloma atvykti ne tik į safarį turą, bet ir praleisti popietę gegužės pabaigoje šalia atidarytame atvirame 800 kv. m batutų parke bei 8 įvairaus sunkumo nindzių kliūčių trasoje.
Čia galėsite išbandyti naują žaidimą – limpančią sieną: apsimovęs specialų kostiumą šokteli ant batuto ir pakliūvi į žmogaus voro sunertą voratinklį. Pakibus belieka maskatuoti kojomis ir prašyti pagalbos išsilaisvinant.
Čia galėsite išbandyti naują žaidimą – limpančią sieną: apsimovęs specialų kostiumą šokteli ant batuto ir pakliūvi į žmogaus voro sunertą voratinklį. Pakibus belieka maskatuoti kojomis ir prašyti pagalbos išsilaisvinant.
2) ISTORIJŲ DVARELIS Muziejus vaikams, kur viską galima liesti 2019 metais Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka įsteigė Anykščiuose naują bibliotekos filialą – vaikų ir jaunimo literatūros edukacijos centrą „Istorijų dvarelį“, kitaip sakant, interaktyvų muziejų, kuriame visi eksponatai yra liečiami rankomis, informacija pateikiama keturiomis kalbomis, o istoriniai faktai mažiesiems įsimena per įvairiausius žaidimus. „Labiausiai tinka vaikams nuo 5 iki 12 metų, tačiau turėjome ir ne vieną pensininkų grupę“, – nusijuokė mus pasitikusios „Istorijų dvarelio“ darbuotojos Orinta bei Lalezer.

Įsteigtas „Istorijų dvarelis“ ne bet kur, o seniausiame kurortinio miestelio mūriniame pastate, stovinčiame vaizdingoje Šventosios upės pakrantėje, – restauruotame Okuličiūtės dvarelyje. Šie neoklasicistiniai rūmai regėjo prabangą, vietinių didikų puotas, susidūrė ir su pasmerkimu išnykti. Istorijų apie dvarelį apstu, tačiau sunku atskirti, kurios liudiją tikrovę, o kurios – tik pramanai ar gyventojų iš kartos į kartą perduodami mitai.

Nežinomas nei dvarelio architektas, nei tai, ar Okuličiūtė iš viso egzistavo. Vienintelis istorijos apie paslaptingąją dvarininkę šaltinis – žymaus rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko laiškai. „Vienuolis buvo pasakorius, mėgo legendas. Gali būti, kad tai buvo jo savotiškas marketinginis būdas pritraukti į Anykščius svečių. Keista, kad istorikai nepanaršo giliau po dvarelio istoriją“, – stebėjosi Lalezer.

Pasak jos, atgimusiame dvarelyje įkurtoje 200 kv. m užimančioje edukacinėje erdvėje siūloma apsilankyti visiems, kuriems įdomus kūrybiškas laisvalaikis, paslaptys, neįtikėtinos istorijos, legendos ar net vaiduokliai. Čia puoselėjamas vaikų kūrybiškumas, meilė istorijai ir knygoms. Kubai, kalbantys vietine šnekta Savąją ekskursiją pradedame Anykščių salėje, kurioje laukia miesto ir apylinkių istorijos: nuo seniausių laikų iki šiandienos. Joje išgirsite vietinių žmonių šnektą, kurią ne visi vaikai supranta, – tereikia galvą kyštelėti į vieną iš dviejų kabančių kubų.

Čia galima pakeliauti laiku ir akimirkai tapti personažais iš praeities – prisidėjęs modernią kaukę, išpieštą ant plastiko plokštelės, gali pasidaryti portretinę nuotrauką. O gal domintų pavartyti kone didžiausią – nuo grindų iki lubų – Lietuvoje knygą?

Čia galima pakeliauti laiku ir akimirkai tapti personažais iš praeities – prisidėjęs modernią kaukę, išpieštą ant plastiko plokštelės, gali pasidaryti portretinę nuotrauką. O gal domintų pavartyti kone didžiausią – nuo grindų iki lubų – Lietuvoje knygą?

Vėliau dvarelyje buvo įkurta antstolio Ivano Vasiljevičiaus kontora, todėl vaikai sulaukia antstolio skambučio seno modelio laidiniu telefonu – reikalaujama grąžinti skolas. Vaikams toks aparatas jau yra nebesuvokiamas. Antstolio kontorą vėliau keitė XIX a. pab. paštas – iš dvarelio galima nemokamai išsiųsti atvirlaiškį į bet kurį Lietuvos kampelį. „Kaip bebūtų keista, vaikai neberašo laiškų. Paprastas veiksmas, bet vaikams tai taip įdomu. Dažniausiai rašo laišką močiutei. Problema, kad daugelis mažųjų nežino savo namų adreso. Kartais vaikai net patys sau parašo laišką ir laukia, kol gaus“, – patikino „Istorijų dvarelio“ pristatytoja.

Kurį laiką dvarelyje buvo įsikūrusi ir miškų urėdija, tad ekspozicijoje vaikai bando suskaičiuoti, kiek nupjautai pušiai (eksponuojama 120 metų senumo medžio trinka) yra metų – padėtas plastikinis diskas, kurį uždėjus ir suvedus į vietas, atsiskleidžia įdomūs literatūriniai faktai, pvz., kokio dydžio buvo pušis, kai buvo atidaryta pirmoji biblioteka. Vėliau dvarelyje vasarodavo A.Vienuolio bičiulis, vaistininkas Donatas Šukevičius. Jo šeima dvarelį valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, atnaujino prie rūmų įrengtą parką. Prisimenant šį tarpsnį, vaikai matuojasi didelę poilsiautojo skrybėlę ir siekia rekordo. Daugiausiai po ja vienu metu yra tilpusios 8 galvos. XX a. viduryje dvarelis virto vilnų karšykla ir veltinių vėlykla, tad vaikai, su tuo susipažindami, milžinišku vašeliu neria juostą. „Per metus išmokiau daug vaikų nerti paprastą pynutę“, – nusijuokė Lalezer.

Sunkesnis už grūdų maišą ar ne? Dar vėliau dvarelyje veikė grūdų sandėlis, todėl ekspozicijų salėje stovi tai primenančios senovinės svarstyklės-sūpuoklės, ant kurių uždėtas 100 kg grūdų maišas. Matuojama, kiek vaikų atsvers jį. Tai itin smagi pramoga mažiesiems.

Ant salės sienų – nuotraukos, kuriose atvaizduoti grūdų sandėlio, vilnos fabriko darbuotojai. Atėję kai kurie vyresnio amžiaus lankytojai netgi atpažįsta savo buvusias kaimynes. Kurį laiką čia veikė ir sovietinės valdžios buveinė, pionierių namai. Restauracijos metu buvo atkastas rūsys – norima jį įveiklinti. Nuo 1955 metų dvarelyje veikė biblioteka. Galiausiai čia liko tik vaikų literatūros skyrius, todėl galima interaktyviai susikurti skaitytojo bilietą: magnetinių raidžių pagalba prie rėmelio vaikai sudėlioja savo vardą, amžių, kyšteli galvą, o bičiulis tuo metu su mobiliuoju telefonu padaro nuotrauką. Skaitytojo bilietas pagamintas! Dar viena pramoga, vyresniems lankytojams primenanti vaikystę su popierinėmis lėlėmis ir jų popierinių drabužėliu kolekcija – iš detalių ant sienos aprengti knygnešės, bibliotekininkės, rašytojos, dvarininkės žmogaus dydžio figūras. Iki 2013 metų dvarelyje veikė biblioteka, nuo to laiko jis stovėjo tuščias, niekam nereikalingas, kol galiausiai 2019 metais atgimė interaktyvaus muziejaus vaikams pavidalu. Įdomiausia – rūsyje: bijote vaiduoklių? Neabejotinai įdomiausia ekspozicijos dalis slypi dvarelio rūsyje. Tai paslapčių ir šiurpo vieta, tikėtina, vienintelė Anykščiuose, kurioje galima sutikti vaiduoklį. Rūsį aplankyti kviečiami tik patys drąsiausi! Ar gali būti, kad senoji dvarininkė vis dar blaškosi tarp mūro sienų?

„Rūsys – vyšnaitė ant torto. Jame reikia nulipti laiptais ir pažiūrėti pro skylutes duryse. Vaikai neturi ko bijoti. Klausia vėliau, ar tai tikra. Dalijasi įspūdžiais, ką matė. Vienas – veidą, kitas, prabėgančią šmėklą. Visi nori grįžti į rūsį“, – šyptelėjo Lalezer. O štai dvarelio palėpėje, kur užbaigiama ekskursija, įsikūrę svarbiausi vietos rašytojai. Galima susipažinti su jų profesijomis, sužinoti negirdėtų slapyvardžių. Čia vaikai sugriūna ant sėdmaišių, klausosi miško garsų. Toks atsipūtimo kampelis.

Viena palėpės dalis skirta poetui, kunigui Antanui Baranauskui ir gamtos pažinimui, kitoje – Anykščių krašto rašytojų Jono Biliūno, Petro Biržio, Petro Tarasenkos, A.Vienuolio-Žukausko, Bronės Buivydaitės, Juozo Tumo-Vaižganto išskirtiniai krėslai. Jų atkaltės puoštos šiems žmonėms būdingais kostiumais. Pavyzdžiui, A.Vienuolis buvo vaistininkas, dėl to vilki vaistininko chalatą ir žiūri pakėlęs antakį. Jonas Biliūnas kraipo ūsą. Palėpėje vaikai gali skaityti, žaisti stalo žaidimus. „Norisi atkreipti vaikų dėmesį į skaitymą, kad skaityti gali būti smagu, labai smagu. Ateina čia nuo visiškai neskaitančių iki užkietėjusių skaitytojų. Turime paruošę ir 5 edukacines programas, interaktyvias nuotolines pamokas, kurių tikslas – kažką sukurti, pavyzdžiui, knygelę ar antspaudą“, – patikino „Istorijų dvarelio“ darbuotojos. Anot jų, būna, kad per dieną „Istorijų dvarelį“ aplanko ir 100 vaikų. Per savaitę priskaičiuojama apie 13 ekskursijų. Asmeniui bilietas tekainuoja 2 eurus, iki trejų metų vaikai įėjimas – nemokamas. Šeimos bilietas – 7 eurai. 3) NUOTRAUKA KOSMOSE Kokia kelionė be išskirtinių nuotraukų? Jų vykite į Anykščių menų inkubatoriuje veikiantį Paukščių Taką „Cosmos“, kurį įkūrė du anykštėnai – Tomas ir Matas. Tokie veidrodžių kambariai kurį laiką gyvavo Vilniuje bei Šiauliuose, dabar liko tik čia.

Tai puiki vieta ne tik pasijusti tarsi tikrame kosmose, sustoti akimirkai ant galaktikos krašto ir pažvelgti į begalę žvaigždžių, bet ir pasidaryti kosminių nuotraukų. Begalinės erdvės iliuzija 16 kv. m kambaryje kuriama veidrodžių, švieselių ir muzikos pagalba. Tiksliau, net ne muzikos, o žemės garsų kosmose.

Pirmosios mokyklos vietoje, dvarvietės teritorijoje įkurtame menų inkubatoriuje, pradėjusiame veikti 2014 metais, taip pat įrengtas virtualios realybės kambarys, čia reziduoja menininkai bei prekiaujama išskirtiniais, anykštėnų menininkų dirbiniais, organizuojamos parodos, nuomojama konferencijų salė su terasa lauke, iš kurios atsiveria vaizdas į Anykštos upę. Šalia – Anykščių regioninio parko direkcija, Šventosios ir Anykštos upių santaka.

Pirmosios mokyklos vietoje, dvarvietės teritorijoje įkurtame menų inkubatoriuje, pradėjusiame veikti 2014 metais, taip pat įrengtas virtualios realybės kambarys, čia reziduoja menininkai bei prekiaujama išskirtiniais, anykštėnų menininkų dirbiniais, organizuojamos parodos, nuomojama konferencijų salė su terasa lauke, iš kurios atsiveria vaizdas į Anykštos upę. Šalia – Anykščių regioninio parko direkcija, Šventosios ir Anykštos upių santaka.

Pats valdai skriejimo jomis greitį, o leisdamasis žemyn stebi priešais besidriekiančius žymiojo Anykščių geležinkelio stoties siauruko bėgius. Pasiseks, pamatysi ir patį dundantį traukinuką. Daugeliui pramogautojų užtenka trijų ar keturių 2 eurus kainuojančių nusileidimų. Jei pirmasis visuomet būna nedrąsus, antrojo metu jau skriejama žemyn su vėjeliu. Puikus adrenalino pliūpsnis, leidžiantis net iki 40 km per valandą greičiu.

Žadama įrengti ir naktines rogutes su švieselėmis. Jei neužtenka adrenalino leidžiantis vasaros rogutėmis, „Kalitoje“ už 5 eurus nuo šiol galima pasinerti į veiksmo kupiną virtualią realybę – išbandykite šiurpą keliančius amerikietiškus kalnelius, sūpynes, pasivaikščiojimą po vandeniu, pabūkite jūros gelmėse, pasivažinėkite motociklu

„Būna, kad kai kurie lankytojai neištveria tų 4 minučių, nusiima virtualios realybės akinius ir dar riebiai nusikeikia. Būna, kad vaikai apsiverkia. Tikroviškas jausmas, o sėdima platforma dar sukuria ir vėjo efektą, juda – krypsta į šonus, atgal, pirmyn. Integruota speciali garso sistema ir įvairūs efektai“, – patikino „Kalitos“ darbuotojas. 5) PASIVAIKŠČIOJIMAS ŠILELYJE Jei šių pramogų nepakaks, apsilankykite prie legendinio 265 tonas sveriančio antrojo pagal dydį riedulio Lietuvoje – Puntuko akmens, ant kurio iškalti lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai.

Iki 1957 metų Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmeniu, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo. Viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs. Pavadintas akmuo karžygio Puntuko vardu.

Šalia Puntuko įrengtas 300 metrų besidriekiantis Anykščių šilelio medžių lajų takas, kylantis iki 21 metro aukštį. Tai pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Šio tako, oficialiai atidaryto 2015 metais (pirmą atidarymo savaitgalį apsilankė 11 tūkst. žmonių), konstrukcijoms yra sunaudota 395 tonos metalo ir 1500 kubinių metrų betono.

Tako pabaigoje pastatytas 34 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Nuo bokšto viršūnės atsiveria vaizdas į Antano Baranausko išgarsintą Anykščių šilelį ir Šventosios upę, o tolumoje galima pamatyti ir aukščiausios Lietuvoje Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštus.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/anyksciu-pramogos-nuo-pokstu-safaryje-kosmoso-iki-vaiduokliu-ir-knygos-milzines-642-1553708?copied

Atsiliepimai

Komentuoti