Balandžio 27 d. Spektaklis DĖDĖS IR DĖDIENĖS

Balandžio 27 d. Spektaklis DĖDĖS IR DĖDIENĖS

I dalies spektaklis

Režisierė – Gabrielė Tuminaitė

Kom­poz­i­to­rius – Giedrius Puskunigis

Vaid­ina:

Myko­las — Arvy­das Dapšys

Sev­eri­utė — Agnė Šataitė

Mykoliukas — Vainius Sodeika

Geišė Rap­o­las — Min­dau­gas Capas

Dovy­di­enė — Indrė Patkauskaitė

Dovy­džiukas — Dau­man­tas Ciunis

Prancūza­itė – Agnė Kiškytė

PRE­M­JERA 2014 m. vasario 7, 8 d.

Spek­tak­lio trukmė – 1 val. 30 min.

Pagal Juozo Tumo –Vaiž­ganto apysaką pas­taty­tas spek­tak­lis ver­tas tikro lit­er­atūros ir teatro gur­mano dėme­sio. Pagrind­inį vaid­menį spek­tak­lyje vaid­i­nanti aktorė Agnė Šataitė 2014 metais pelnė Auksinį scenos kryžių.

Teatrologė Audronė Girdz­i­jauskaitė taik­liai paste­bėjo, kad spek­tak­lyje „Dėdės ir dėdi­enės“ Sev­er­iją vaid­i­nanti Agnė Šataitė verta Auksinio scenos kryži­aus už geri­ausią mot­ers vaid­menį, nes „sukurti spek­taklį Vaiž­ganto tek­sto moty­vais, kuris jaud­intų, sukurti tokį žemišką, tikrą, liaudišką per­son­ažą šian­dien, kai visi pas­inėrę į neva civ­i­lizuotą pasaulį, be galo sunku“, — sakė žinoma teatrologėA.Girdzijauskaitė. “Agnė yra vel­nion­iškai tal­entinga. Šitam spek­takly ji atsive­ria tuo , kas šian­dien reči­au­sia scenoje — ji yra atvira, nuoširdi, tem­pera­mentinga, nesisten­gia būt pri­madona ir demon­struot savo grožio, kas labai daž­nai nutinka dabar­ties scenoj”.

Pati Agnė Šataitė yra užsimi­nusi, kad Sev­eri­utė – yra vienas pačių bran­giausių jos vaid­menų. O anšlagi­nis spek­tak­lis „Dėdės ir dėdi­enės“ rodo, kad žmonės be galo išsi­ilgę lietu­viškos lit­er­atūros. „Mes turim daug lit­er­atūros lobių. Reikėtų daž­niau jų ieškoti ir pabandyti atverti tą lietu­vių lit­er­atūros klasiką. Manau, kad teatre lietu­viškos dra­maturgi­jos trūk­sta, ir ypač — šiuo­laik­inės. Manau, dabar yra tas laikas, kai reikėtų labiau atsi­gręžti į tai, ką mes turime“, — sako Agnė.

Pasak režisierės Gabrielės Tumi­naitės, apysaka „Dėdės ir dėdi­enės“ parašyta miestiečio, tur­inčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietu­viškos tap­aty­bės suvoki­mas: tvir­tai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sen­ti­men­talumo. Spek­tak­lio kūrė­jai sako nesiekiantys tapti rašy­tojo žino­vais: teatrui ima tai, kas yra įdo­mi­au­sia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuo­jant išk­ilo Mykoliuko ir Sev­eri­utės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skam­bančios grožio, aistros ir begalinio liūde­sio temos. Ilgai brand­in­tas režisierės Gabrielės Tumi­naitės dar­bas tapo kūry­binga ir šiuo­laik­iška anų laikų Lietu­vos kultūros, tap­aty­bės, kas­di­enio gyven­imo refleksija.

Po spek­tak­lio pre­m­jeros lit­er­atūrolo­gas, rašy­to­jas, human­i­tarinių mok­slų dak­taras, Vil­ni­aus uni­ver­siteto Lietu­vių lit­er­atūros kat­e­dros docen­tas Regi­man­tas Tamošaitis por­tale lry​tas​.lt rašė: „.Kažkas vis dėlto šiame spek­tak­lyje įvyko, sąmonėje išlieka šviesus įspūdis, net savotiška katar­sio patir­tis. Galvo­damas apie šias este­tinio išgyven­imo akimirkas pir­mi­au­sia prisi­menu puikią kai kurių aktorių vaidybą. Manau, veiksmo gyvoji ašis ir jos pagrindas yra Min­daugo Capo kuria­mas Rap­o­las Geišė. Jis ima gyventi visu tikrumu, komiškoji per­son­ažo stilizacija nepaneigia jame slyp­inčios „tam­sio­sios jėgos“, kuri ir žavi, ir baug­ina. Nepa­pras­tai gyvy­binga Agnės Šataitės Sev­er­ija: gaival­iškas energi­jos proveržis deri­na­mas su prim­i­tyviojo žmo­gaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuo­tas grožis išreiškia­mas dinamiška sce­nine kūno kalba, siau­tulin­gais dva­sios proverži­ais. Iš pradžių buvusi sta­tiška ilius­tratyvi figūra, Sev­er­ija po truputį atgyja, įsisi­autėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaiž­ganto vital­iškojo žmo­gaus for­mulę ir yra spek­tak­lio žvaigždė.“

Pavargę nuo nesi­baigiančio infor­ma­ci­jos srauto, spek­tak­lyje žiūrovai kvieči­ami pailsinti dvasią: režisierė įsi­tik­i­nusi – tai klasikos pri­val­umas. „Kai aplinkui tiek daug infor­ma­ci­jos ir šokiruoti siekiančios nau­jo­sios kūry­bos, klasiki­nis Vaiž­ganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suole­lio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietu­viškų marių, ste­bint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuo­jant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė.

Kaip rašė pats Juozas Tumas-​Vaižgantas, dėdės ir dėdi­enės reiškia ne tiek giminys­tės ryšį, kiek social­inį san­tykį tarp ūkį paveldėjusių šei­mininkų ir čia pasi­likusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, sam­dinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už sam­dinio, nes dirbama be atly­gin­imo, daž­ni­au­siai tik už „paval­gymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukur­toje režisierės Gabrielės Tumi­naitės insc­enizaci­joje vaiz­duo­jami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdi­enės“: Mykoliukas – akto­rius Vainius Sodeika, Sev­eri­utė – aktorė Agnė Šataitė ir Rap­o­las – akto­rius Min­dau­gas Capas. Meistriška rašy­tojo ranka sukurti per­son­ažai, nors ir įstatyti į gru­bias baudži­avinio kaimo aplinkybes, sug­eba labai giliai jausti, ste­bėti ir suvokti save, patirti aukšči­au­sias būties akimirkas.

Bili­etų kainos: 12 €, 10 €, 9

  • Balandžio 27 d.  nuo 18:00
2017-04-27 18:00 2017-04-27 18:00 Europe/Vilnius Balandžio 27 d. Spektaklis DĖDĖS IR DĖDIENĖS I dalies spektaklis Režisierė – Gabrielė Tuminaitė Kom­poz­i­to­rius – Giedrius Puskunigis Vaid­ina: Myko­las — Arvy­das Dapšys Sev­eri­utė — Agnė Šataitė Mykoliukas — Vainius Sodeika... --- http://www.infoanyksciai.lt/renginys/balandzio-27-d-spektaklis-dedes-ir-dedienes/date-20170303/ Anykščiai