DAILININKO VYTAUTO ŠERIO PARODOS ATIDARYMAS

Parodos

Dailininko Vytauto Šerio parodos atidarymas. Parodą pristatys dailėtyrininkas dr. Viktoras Liutkus. Kocertuoja Saulė Šerytė (mecosopranas) ir Donaldas Račys (fortepijonas).

Apie Vytautą Šerį

Skulptorius Vytautas Šerys patenka į Lietuvos „tyliojo modernizmo“ (Elonos Lubytės terminas apibūdinantis 1962–1982 m. neoficialiąją, nonkomformistinę dailę) kūrėjų gretas. Kūryboje iki Nepriklausomybės jis vengė oficialių temų, o tikrasis kūrybinis gyvenimas virė privačiose erdvėse. Šerių namuose draugams ir bendraminčiams rengtos parodos. Ir vėlyvoje kūryboje skulptoriaus temos liko kamerinės, intymios. V. Šerys visų pirma išgarsėjo savo medinėmis skulptūromis, nors nemažai kūrė ir iš akmens, bronzos, nuolat tapė ir piešė, kūrė eiles.

V. Šerys yra sukūręs nemažai ekspresyvių portretų. Čia rūpinosi ne tiek fiziniu panašumu, kiek asmenybės kuriamo įspūdžio perteikimu. Todėl imdavosi portretų tik tų žmonių, kuriuos pažinojo ar gerbė. Pavyzdžiui, granitinis rašytojo Jono Ragausko portretas (1965 m.) virpa lyg skruzdėlyno paviršius. Veidas, regis, kupinas minčių. Šerio ankstyvojo laikotarpio darbų paviršiai dažniausiai yra rupūs ir judrūs.

1980 m. per vasaros praktiką su moksleiviais Švenčionėliuose, neturint po ranka storo kelmo, atrastas medinių lentelių (šiukšlių, malkų – pasak skulptoriaus) klijavimo, auginant erdvėje formą principas leidžia dailininkui subtilesnėmis kompozicijomis „pasakoti“ poetines balades <...>“ – pasakoja Elona Lubytė [„100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“, 2000 m.].

Dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, su kuriuo Šerys bendravo šeimomis (drauge atostogavo) ir skyrium (gurkšnodavo degtinę studijoje, paprastai, varinėdami vienas kitam poeziją) 1991 m. rašo: „<...> daugelis jo skulptūrų (ypač naujesnių, be to, medinių) yra tokios grynos, taip apvalytos nuo akivaizdesnių politinių, religinių ar filosofinių prasmių, kad iš jų belikęs, hermeneutikų žodžiais tariant, „pats poetiškumas“ <...> „ [„Trys pastraipos apie Vytautą Šerį“, „Lietuvių dailė: 1975–1995", 1997 m., P.231].

Vytautas Šerys, amžininkų žodžiais kalbant, mėgo pašmaikštauti. Apie savo aerodinamiškos elegancijos medinukus sakė: „Darau skulptūrą, lengvesnę už akvarelę“ [1989 m. atsakant į dailėtyrininko A. Andriuškevičiaus anketą „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, 1998 m., P. 299].

V. Šerio kūryboje labai svarbi ir rašytinė jos dalis. Ji paaiškina tų išgrynintų, labai apibendrintų formų kilmę gana konkrečiai. Dažniausiai skulptoriaus mintys vis sugrįžta į tėviškę, vaikystę: numylėtą giraitę prie namų, namus pilnus artimųjų nučiupinėtų daiktų, įsimitinus įvykius. Užrašai retai kada būna vientisos minties eigos, tai greičiau minties šuoliai, poetiškos metaforos, pojūčių ir proto slankiojimas po įvairius laiko sluoksnius.

Šerio kalbai būdinga švelni ironija ir padūkęs rimtumas. Jis nėra aštrus, kaip pats išsireiškė: „Matyt gimiau advokatu, ne prokuroru.“[Ten pat, P. 298]. Skulptoriaus kalbai ir kūrybos su medžiaga metodams labai būdinga schema: nuo laisvo, plataus ir gausaus „proto šėlsmo“ prie lakoniškos išvados. Pastraipą mėgsta užbaigti į sentenciją panašia žodžių kombinacija ar net vienu žodžiu, kuris leidžia suprasti iki tol impresionistiškai dėstytas mintis. Anot skulptoriaus darbo užrašus ir eskizus tyrinėjusios Ievos Pleikienės, galutinės skulptūros atsiradimas rutuliojasi panašiai: gausios variacijos, istorijos ir asociacijos palaipsniui virsta kūriniu, kuriame atsikratyta visa, kas tik įmanoma. Ir tada kūrinys ima atrodyti kone abstraktus.

Plačiau skaityti http://www.mmcentras.lt/autoriai/vytautas-serys/509