Devilstone 2018: nuo ekstremalaus metalo iki alternatyvaus pop

Turizmas
Praėjusį savaitgalį, liepos 12–15 dienomis, praskriejo dešimtasis Devilstone – ko gero pats spalvingiausias nei bet kada iki šiol ir atlikėjų, ir pubikos prasme. Prie keturių festivalio scenų būriavosi ir prisiekę „Velnio Akmens“ gerbėjai, kuriuos galima atpažinti iš pirmųjų festivalių, ir kaip niekada daug jaunų veidų, kuriems Devilstone 2018 buvo pirmasis festivalis gyvenime.

Kaip atpažinti prisiekusį „devilstonerį“? Dažniausiai – iš ilgų plaukų, juodos spalvos drabužių, metalo grupių antsiuvų, odinio švarko bei sunkiasvorių batų. Mat 2009 m. prasidėjęs festivalis ne vienerius metus buvo dedikuotas sunkiajai scenai. Tais laikais būtų buvę neįmanoma įsivaizuoti, kad Devilstone galėtų pasirodyti indie rocko ar net post-punk, o tuo labiau elektronikos kūrėjų.

Devilstone pasikeitė per dešimtmetį? Iš per šimto žmonių susidedanti komanda „susigrojo“ taip, kad susikalba be racijų, o festivalio veiksmas trunka visą parą – nutilus garsams pagrindinėse scenose iki ryto šokdina klubo „Kablys“ scena bei pailsinti kojas kviečia naktinis kinas, o dar iki pietų prasideda muzikinės diskusijos ir dirbtuvės. Ženkliai išaugo ir maisto bei gėrimų pasirinkimas ir kokybė bei kūrybinės erdvės „Masinė Hipnozė“ vaidmuo.

Stebint festivalio raidą nuo pat pradžių, aišku viena – Devilstone tapo unikaliu bei eklektišku kultūriniu reiškiniu, kuriame dera ekstremalūs kraštutinumai. Marduk ir Boy Harsher, Rotting Christ ir First Hate, ERDVE ir Tusky, Skeletonwitch ir Sonic Jesus, BAEST ir Brutus, Implore ir An-i, Steak Number Eight ir Dollkraut – kardinalios priešingybės, kurių keliai vargu ar susikirstų kitokiomis aplinkybėmis nei šis jaukus, atviras, dinamiškas ir stebinti nenustojantis festivalis.

Atsiliepimai

Komentuoti